Siaučiantis lietus, vėtra… Atrodytų begalinis kelias, kuris kaip ir viskas – turi savo pradžia ir pabaiga. Čia tu išgyveni viską: džiaugsmą, liūdesį, pyktį ir abejingumą… Čia tu turi savo vaidmenį daugią siužetinėje dramoje. Kiekvienas iš mūsų turi savo likimą, kuris bus gal aiškus tik žaidimo pabaigoj. O gal tu išvis nesuprasi, ką tu čia veiki. Bet palikti šitą pasaulį yra tas pats, kaip matyti dramoje žūstant vienam iš herojų. O dar blogiau, kai tas herojus esi tu…
Ateis diena, kai kiekvienas supras, ant kiek jis prisirišo prie jį supančios šeimos. Tai bus diena, kai paliksi ją. Būtent tada, tu suprasi ko reikia, kad taip atsitiktų. Arba busi apgautas laikinumo, ir tik dėka atsitiktinumo, o gal žmonių, kuriems jauti per ilga laiką užtarnautą pagarbą ir artimumą, tu grįši. Ir tik didžiausi gyvenimo sutrikimai duos mums galimybę palikti tai, ką mes iš tikrųjų mylime. Mes mylime tai, ką kuriam kartų, kas tampa mūsų kasdienybe ir mūsų antruoju gyvenimu. Mes esam šeima, kurios net ir pasaulio pabaiga neišskiria. Ir nesvarbu kaip ta šeima vadinasi, kas pasikeitė ir kas ne, kas dingo ir kas atsirado. Svarbiausia – mes esam kartu.
Nts
astarta pasakė,
Spalis 17, 2008 at 7:32 am
perskaičius, pasijutau pabėgėlė
nevertas pasakė,
Spalis 17, 2008 at 8:50 am
Į gyvenimą išėjome jauni, suaugusiųjų kūnais, bet vaikišku protu. Paaugliai… Išėjome nežinodami gyvenimo prasmės ir jo sunkumų. Tik nedaugelis suprato, ką iš tikrųjų jie veikia… Virš mūsų – garbė, po mumis – svetimi, prieš mus -likimas, už mūsų – pasaulis…